Esu kraujas, tekantis kojomis žemyn kiekvieną jaunatį.
Esu tylus alsavimas, kai žiūriu tau į akis. Ir baimė akimirksnio, nes, o kas, jei visa tai baigsis?
Esu pribraukyti senų knygų puslapiai, užlankstyti jų kampai. Mano įlinkiai ir įbraižos sako daugiau nei šitie žodžiai. Jie kuria paveikslus visų, prie manęs prisilietusių, skaičiusių, supratusių, pamilusių ir norėjusių išsisaugoti bent akimirkai tai, kuo esu.
Esu mažas geltonas keramikinis puodelis, pilnas įskilimų. Netobulai gyvenu tobulą gyvenimą, nebandydamas pakeisti to, kaip iš manęs kartais sunkiasi arbata. Žinau savo baigtinumą, laukiu, kol galėsiu išgaruoti kaip verdantis vanduo.
Esu 35 milimetrų juostelė, kurią randi stalčiuje ir pakėlęs prieš šviesą bandai įžiūrėti kokie vyko gyvenimai. Matai savo tėvus besišypsančius, kalnus apsuptus rūko, nepažįstamus žmones ant stogų, girdi juoką, besiskverbiantį iš celiulioido.
Esu jūros skalaujamos smėlio pilys. Pro kriauklelių langus į tolimus saulėlydžius žiūri jos gyventojai, laukia, kol iš bangų išnirs krabai, ant savo kiautų nešantys laimę, laukiantys, naujų smėlio smilčių, kurias galėtų vadinti namais.
Esu uždžiūvusi dažų tūbelė, palikta rytojui, palikta kitam mėnesiui, kitam šedevrui. Guliu dėžutėje, kalbuosi su dulkėmis ir vorais, užklydusiais į tamsią spintą. Laukiu įkvėpimo, pati išsikvėpdama.
Esu maža mergaitė, kurios nebenešioja ant pečių, kuri mažais pirštukais lietė debesis, o dabar mokosi mylėti akmenukus. Renku juos ir parsinešusi namo skandinu stiklinėje. Sušlapinti jie gražiau žiba, primena rugpjūčio dangų, pilną žvaigždžių.
Esu veidrodžio duženos, užkastos giliai po žeme, kad manyje esanti siela greičiau užmigtų žiemos miegu, o vietoj jos, nauja užaugtų.
Esu neužbaigtas sakinys, tyla už mane garsiau kalba.